JŪSŲ

ISTORIJOS

Arūnas DULKYS

 

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, valstybės tarnautojas, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierius

„Jeigu būsime sąžiningi ir įsiklausysime, ką kalba žymiausi filosofai, tai per du tūkstančius metų žmogus nepasikeitė. Jokia religija žmogaus nepakeitė.
Tas neracionalumas yra žmogaus kasdienybės sudedamoji dalis.
Mums trūksta ir bendro raštingumo, ir makroekonomikos išmanymo“

2020-05-22

PRANEŠIMAS:  Arūnas DULKYS 

Šaltinis: https://www.linkedin.com/pulse/kaip-jau%C4%8Diuosi-arba-vienos-fotografijos-istorija-ar%C5%ABnas-dulkys-/

„„Karalių ausys nepakenčia tiesos: dėl tos priežasties ir vengia valdovai išminčių, nes, esą, biją, kad neatsirastų tarp jų koks laisvesnis žmogus, kuris išdrįstų kalbėti daugiau teisingus, negu malonius dalykus“

(Erazmas Roterdamietis) 

1951-ųjų vasarą Hamburgo senatas, nors ir atbuline data, tačiau pripažino Augusto Landmesserio ir Irmos Eckler santuoką galiojančia (dešinėje - pirmoji ir vienintelė jų šeimos fotografija). Dviem jų dukroms, nors ir po dramatiškos abiejų tėvų mirties, buvo sugražinta šeima ir orumas. Taigi, mąstančiam ir gyvenančiam mintimis apie vertybes žmogui nėra nieko neįveikiamo. Gyventi pagal vertybes – prasminga.

Ar Augusto Landmesserio istorija mums tebėra aktuali? Taip. Šiandien žmones ir valstybes tebekausto viruso baimė. Daugelis netikėjome, bet virusas atėjo ir pradėjo šeimininkauti bei vadovauti mūsų gyvenimams. Saulei pakilus virusas ką nors uždraudžia, saulei leidžiantis, žiūrėk, jau geranoriškai leidžia. Jei taip ir toliau, tai galbūt gali įsidrąsinti ir autoritarizmo virusas? Neskubėčiau atsakyti.

Kaip jaučiuosi?

 

Trumpas klausimas, tačiau jo pastarosiomis dienomis sulaukiu dažniausiai. Man atrodo, toks klausimas apie mus pasako daugiau nei koks nors atsakymas. Tokį klausimą užduoda tie, kuriems nesvetimas empatijos ir pagarbos žmogui jausmas, kurie nebijo žiūrėti į akis. 24 metus atidaviau viešajam sektoriui. Sutikau būrį puikių žmonių, mačiau daug kaukių dar iki viruso, tačiau tikrai netrūko ir nuoširdžių akių.

Paskutinį mano darbo mėnesį mūsų pasaulio galingieji ir mano „darbdaviai“ jau nežiūrėjo man į akis ir nieko nepasakė į akis.

Daugelis pažįstate mane ir žinote, kad valstybės interesus visada suvokiau esančius aukščiau institucinių, o pastaruosius – svarbesniais nei asmeninius. Valstybės institucijos, pareigūnai ir tarnautojai turi padėti ir patarti valstybei, o ne savo pareigybių pavadinimais kelti baimę žmonėms. Nors, anot Erazmo Roterdamiečio, karalių ausys ir nemėgsta tiesos, tačiau paprašytas patarimo niekada nebuvau aklu pritarėju. Kaip grūdus nuo pelų, taip ir patarėjus nuo pritarėjų privalome sugebėti atskirti.

Daugelis žinote mano silpnybę istorijoms.

Todėl į klausimą – kaip jaučiuosi – atsakysiu primindamas vienos fotografijos istoriją. Ši istorija bus apie fotografiją, kurią pamačiau Holokausto muziejuje Berlyne, kurią nešiojausi savo mintyse ir širdyje mažiausiai dvejus paskutinius savo darbo metus.

 

 

 

Mes jau girdime planų žmones suskirstyti į grupes.

 

Mus ramina – čia tik dėl žmonių sveikatos ir saugumo. O jei kas nors pasiūlys ir skirtingų spalvų žvaigždes toms grupėms nešioti? Taip pat tik dėl saugumo. Juk būtų patogiau patruliams...

Nejaugi vėl gali sugrįžti reikalavimas visiems nemąstant kelti ranką? Nežinau, dalis šviesių mūsų visuomenės protų kviečia neanalizuoti mūsų demokratijos būklės istorinių autoritarinių patirčių kontekste.

Neva, šiais laikais tai jau nepalyginami dalykai. Tačiau... ar šviesūs protai kadaise lygiai taip pat neneigė pasaulinių karinių konfliktų galimybės?

 

Ar intelektualai tikrai netoleravo tam tikros grupės žmonių žymėjimo geltonomis žvaigždėmis?

 

Ar manome, kad šiandien mūsų tarpe nebeatsirastų norinčių ne tik kontroliuoti pagarbaus amžiaus žmonių judėjimo, bet ir manančių, kad visuomenės sveikatą būtų patogiau, efektyviau ir lengviau nuo viruso apsaugoti, jei pagarbaus amžiaus žmonės tiesiog būtų apgyvendinami atskirose aptvertose teritorijose?

Mąstau apie tai, neturiu galutinio atsakymo, bet šią fotografiją kiekvienam dėl viso ko pikto rekomenduoju „pasikabinti ant sienos“. Prisiminkime ją kiekvieną kartą prieš pakeldami ranką, prieš duodami kam nors ranką ir prieš duodami rankoms valią.

Tai vis tik, kaip jaučiuosi? Į pagalbą pasitelksiu rašytoją Grigorijų Kanovičių: 

Kam rūpi žodžiai?

Dėl jų vien nesusipratimai ir nemalonumai. Pasakai savo artimam tiesą, o jis ne tik nepadėkos, bet, žiūrėk, dar supyks ir duos rankoms valią. O jei sumeluosi, tai savo melu pats sau į širdį prispjausi.

Geriausia tylėti.

Viešpats aukštybėse ne veltui tyli prikandęs liežuvį. (...) kas būtų, jeigu Aukščiausiasis kasdien atsakinėtų į visus užduodamus klausimus?“.

 

Štai taip ir jaučiuosi – neturiu daugelio atsakymų ir esu susimąstęs.

 

Mąstykime!

Registraciją  galite atlikti čia:

Kaip dirbame:

Pilniau galėsite

skaityti

ir naršyti

tik atlikę registraciją

t.y. registruoti

vartotojai

Registracija būtina tam, kad tiksliau ir aiškiau bendrautumėme ir dalintumėmės tikslia informacija.

Atidžiai renkame ir pristatome Jums tinkančią informaciją, talpiname Jūsų atsiųstus laiškus ir žinias nemokamai.

Mūsų paslaugos:

  • Linkedin

UAB BIURAS SENJORAI

Buveinė: Gedimino pr. 9, Vilnius​

Email: info@senjorai.com


 

Tel:  INFO linija 1588

Registracijos kodas: 305433510

PVM kodas: LT100013000014

1. Sąskaita prenumeratoriams:

SEB bank LT79 7044 0600 0836 3956

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

2. Sąskaita partneriams ir tiekėjams:

SWED bank LT39 7300 0101 6160 6010

iki KARANTINO PASKELBIMO

Veikėme Buveinės adresu: 

iki 2020.07.20

  • Facebook

© 2020 Design, Content Creatives & information by UAB BIURAS SENJORAI . Proudly created with Wix.com